 Po dangaus skliautais aukštais Saulė užversta darbais: Šviesti, šildyti žemelę, Nes juk ji daigelį kelia. O kai jau visur šviesu, Reik parūpint debesų. Jie lietutį žemėn neša Po brangiausią skaidrų lašą - Girdo gėlę ir medelį. Atsigėrę - augt jie gali. Vėl saulelė rūpestinga Šildo juos... Darbų nestinga! Apsisukusi ir vėlei Siunčia žemei debesėlį... - O iš ko ji juos padaro? - Atsakau - ogi iš garo! Garas - tai lašų vaikučiai. Na, lašeliai, tik smulkučiai. Saulė surenka į rėtį Ir augina. Ims byrėti Kai mažyliai tik užaugs. Ir pavirs lašais lietaus. Bet saulutė nusisuko... Ir iš rėčio tuoj paspruko Debesėlis toks išdykęs. - Stok! Juk dar nemoki lyti! - Šaukia saulė jam pavymui. Debesėlį juokas ima. Skrenda baltu pūkeliu Skaisčiai mėlynu skliautu. Taip, iš jo lietaus nebus - Bet užtat - gražus dangus! |
Įkėliau inkilėlį
Į medį šalia kelio.
Štai čia bus mokyklėlė
Atskridusių paukštelių.
Įkėliau inkilėlį
Ir nupiešiau rodyklę.
Paukšteliai pirmokėliai
Jau renkas į mokyklą.
Sutūpę ant šakučių
Plonais balsyčiais gieda
Juos moko išmintinga
Nukaršusi pelėda.
Pakreipus galvą žiūri,
Ar jau visi atskrido.
Gal kas neranda kelio?
Gal girioje paklydo?
Pelėdai nesilaiko
Ant nosies akiniai:
- Penkiolika minučių
Pasnauskim, mokiniai.
Paskui skaitysim knygą.
Ir užknarkė storai.
Nubudo išsigandę
Voriukas ir vorai.
Raidelių nepažystų,
Nusiminė apuokas,
- Kai atverčiu knygelę,
Tai suima man juokas.
- Ir man - genelis tarė,
-Skaityt labai sunku,
Geriau į seną pušį
Stuksenti kaltuku.
Išdykėlis žvirbliukas
Vis staipės ir neklausė.
Jo nebarė pelėda,
Linksmai nusuko ausį.
Ir taip kiekvieną rytą
Sparnus aukštyn iškėlę
Susirenka paukšteliai
Į girios mokyklėlę. ----------------------------------
BORUŽĖLĖ IR VORAS
Mažučiukė ir raudona,
Boružėlė Simona.
Lekia, skuba ji pas Vorą,
Šiandien meilės jų diena.
Simonytė visą rytą,
Ruošėsi jų meilės dienai.
Siuvo naują jį suknytę,
Skambino net draugei vienai!
Klausė kiek taškelių siūti,
Klausė su kokiais bateliais būti...
Bet galiausiai boružėlė,
Susisuko garbanėlių,
Ir su suknele raudona,
Eina sužavėti Vorą.
Bėga, skuba ji linksma,
Šiandien meilės jų diena!
Štai jau mato boružėlė,
Voras jau pas ją atbėga.
Pasipuošęs, kvepia Voras,
Tik jo pilvas kiek per storas...
Boružėlė Simonytė,
Jau tipena į gėlytę,
Jai iš paskos atropoja,
Jau jos mylimasis Voras.
Ten gyvens abu ilgai,
Taip gražiai! Ir amžinai!
--------------------------------------
Bebenčiukas ir kvailutė
Seka pasaką senelė:Pagiry – žvejų trobelė,
O trobelėje nuo seno
Trys sesutės sau gyveno.
Ir turėjo jos broliuką –
Sriuką buką Bebenčiuką.
Dvi sesutės drobę audė,
Bebenčiukas žuvį gaudė,
O jauniausioji – kvailutė
Židiny ugnelę pūtė,
Kepė žuvį, paplotėlį,
Nešė broliui lauknešėlį.
Ir prie ežero atėjus,
Lauknešėlį pasidėjus,
Ji kasdien broliuką šaukė,
Net skambėdavo palaukė:
- Ė!Ū!Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Laumė ragana gauruota,
Apsižergus ilgą šluotą,
Kartą paežere jojo
Ir voratinklius vyniojo.
Tik išjojus į palaukę,
Girdi: sesė brolį šaukia.
Ir, pakreipus kreivą ausį,
Laumė klausė, klausė, klausė...
Vos kvailutė tik nuėjo,
Sausos šakos sutraškėjo,
Ir, išjojus į palaukę,
Storalūpė laumė šaukia:
- Ė!Ū!Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Bebenčiukas pasistiepia
Ir iš luoto atsiliepia:
- Mano seselės,
Mano jaunėlės,
Plonas balselis,
Kaip volungėlės.
Žvejo brolelio
Tu neapgausi,
Aukso žuvelių
Tu nebegausi…
Joja ragana gauruota
Apsižergus ilgą šluotą,
Ir, prijojus kalvę seną,
Kalviui ragana lemena:
-Kalvi, kalvi,
Raudongalvi,
Aš tau duosiu marių žuvį,
Tu paplonink man liežuvį.
Kalvis kūju užsimojo
Ir liežuvį jai suplojo.
Laumė grįžta į palaukę
Ir plonai kaip sesė šaukia:
- Ė!Ū!Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Žvejas balso neatskyrė
Ir prie kranto atsiyrė.
Laumė žveją pasigavo
Ir per girią nušuoliavo.
Takeliu per baltą smėlį
Neša sesė lauknešėlį
Ir, atėjus į palaukę,
Brolį šaukia, šaukia, šaukia...
Bet broliuko – anei aido,
Tik vėjelis aidą sklaido,
Ir pamato ji meldyne
Brolio valtį drebulinę.
Verkia sesė – ką daryti?..
Valty prašneka žuvytė:
- Leisk, paleisk mane, sesele,
Aš parodysiu tau kelią,
Pasakysiu kur broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Ji žuvelę auksažvynę
Pliumt į vandenį meldyne.
O žuvytė pasinėrė,
Vandenėlio atsigėrė
Ir, iškišus galvą, kalba:
- Ačiū, ačiū už pagalbą!
Pereik girią ir giraitę,
Rasi baltą obelaitę.
Paėjėjus kelio galą,
Rasi tu karvutę žalą.
Ten pasuksi į keliuką,
Rasi duonos kubiliuką.
Kai praeisi duoną rupią,
Pamatysiu sraunią upę.
Pereik tiesiai per lieptelį,
Ten surasi tu namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą,
Ir paparčiais uždangstytą.
Tam namelyje – broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Į namus kvailutė grįžta,
O širdis iš skausmo plyšta.
Ir apsako kur broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
- Ką čia paistai, ką vėplioji? –
Pyksta sesė vyresnioji. –
Eik iškepti pagranduką,
Aš surasiu Bebenčiuką.
Sesė, perėjus giraitę,
Randa baltą obelaitę.
Obelaitė šaką kelia:
- Kur eini, gera mergele?
O sesuo piktai sušuko:
- Ieškau brolio Bebenčiuko!
Obelėlė graudžiai kalba:
- Eikš, mergele, į pagalbą!
Vabalėliai šerdį graužia,
Obuolėliai šaką laužia.
Šen, mergele, šen rūtele,
Krėsk nukrėski bent šakelę...
- Krėsiu... lauk! – sesuo atšovė. -
Griūk ir pūk, jei nepastovi!
O paėjus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
Du ragus karvutė kelia:
- Kur eini, gera mergele?
Jai sesuo piktai sušuko:
- Ieškau brolio bebenčiuko!
O karvutė graudžiai kalba:
Eikš, mergele, į pagalbą!
Eikš, pamilši, eikš, pašersi
Ir pienelio atsigersi.
- Milšiu, lauk! – sesuo sušuko,
Ir nuo karvės nusisuko.
Paėjėjusi galiuką,
Randa duonos kubiliuką.
Kubiliukas tešlą kelia:
- Gal iškeptumei duonelę?
-Kepsiu... lauk! – sesuo sušuko
Ir nuo duonos nusisuko.
Ir, palikus duoną rupią,
Ji priėjo sraunią upę.
Žiūri – lieptas netašytas,
Klumpių padais nudaužytas.
Tas lieptelis jos maldauja:
-Vilnys akmenis skalauja,
Meldai prausiasi kas rytas,
Tik aš vienas nevalytas...
Įsibridus į upelį,
Tu nuplauk mane, lieptelį.
-Plausiu... lauk! – sesuo sušuko
Ir pikta nuo liepto spruko.
Pabėgėjusi į šalį,
Randa krūmuose namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
Žiūri – laumė verda smalą,
Bebenčiukas girnas kala.
Laumės lūpa žemę siekia,
Taršos kudlos nusidriekę.
O prie kojų kaip angliukas
Kiurkso juodas jos šuniukas.
-Ko čia vaikštai? – rūsčiai niurna
Laumė ragana pikčiurna. –
Eikš, man vandenio paduosi
Ir kaltūną pašukuosi.
Laumė snaudžia ir linguoja,
Sesė grėbliu ją šukuoja.
Kai tik ragana užsnūdo,
Bebenčiukas tuoj sujudo:
Laumės šunį šmukšt po puodu,
Kad nelotų, neišduotų...
Bėga brolis ir seselė,
Kiek tik greitos kojos gali,
Metę raganą nelabą.
Ugi klauso – žemė dreba...
Apsižergus ilgą šluotą
Lekia ragana gauruota,
Uosto pėdsakus šuniukas,
Juoda juodas, kaip angliukas.
Vos pribėgus lieptą klausia
Laumė ragana pikčiausia:
-Liepte, liepte netašytas,
Klumpių padais apdaužytas,
Tu per dieną čia gulėjai,
Ar mergelės neregėjai?
-Vykis, vykis, - laumė girdi, -
Čia prabėgo ta beširdė...
Vėl apžergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota
Ir, pasukus į keliuką,
Randa duonos kubiliuką.
Laumė ragana pikčiausia,
Nekeptos duonelės klausia:
-Tešla, tešla iškorijus,
Tešla, tešla išakijus,
Tu per dieną čia pukšėjai,
Ar mergelės neregėjai?
-Vykis, vykis, - laumė girdi, -
Čia prabėgo ta beširdė...
Vėl apžergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota,
Ir lekuoja jos šuniukas
Juodas juodas kaip angliukas.
Pabėgėjus keilio galą,
Randa laumė karvę žalą:
-Karve, karve, nemilžtoji,
Kreivarage pamirštoji,
Tu per dieną čia gulėjai,
Ar mergelės neregėjai?
-Vykis, vykis, - laumė girdi, -
Čia prabėgo ta beširdė...
Dulka laumė per kalnelį,
Kiek tik šleivos kojos gali.
Nusileidus į pašlaitę,
Randa baltą obelaitę:
-Obelie rūgšti, laukine,
Tu rūgštesnė už rūgštynę,
Tu stovėjai palei kelią,
Gal regėjai tu mergelę?
-Vykis, vykis, - laumė girdi,-
Čia prabėgo ta beširdė...
Varsną kitą pabėgėsi
Ir mergelę suturėsi.
Lekia ragana, šniokštuoja,
Ir šuniukas vos lekuoja.
Laumė capt bėglius abudu
Ir į maišą juos įgrūdo.
Parsinešusi užrišo
Ir po lova pasikišo.
Maišą saugojo šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Ir antra sesuo išėjo,
Bet obels nepagailėjo,
Nepamilžo ir karvutės
Ir neiškepė duonutės...
Laumė ją maiše užrišo
Ir po lova pasikišo.
O kvailutė po palaukę
Vaikštinėja, sesių laukia...
Nesulaukus verkt pradėjo
Ir ieškoti jų išėjo.
Greitai perėjus giraitę,
Randa baltą obelaitę.
Obelis viršūnę kelia:
-Kur eini, gera mergele?
-Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
Obelėlė graudžiai kalba:
-Eikš, mergele, į pagalbą!
Vabalėliai širdį graužia,
Obuolėliai šaką laužia.
Pagailėk, gera mergele
Ir papurtyk nors šakelę.
Liemenėlį sesė krečia.
Obelėlė šlama: - Ačiū!
Paėjėjus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
Du ragus karvutė kelia:
-Kur eini, gera mergele?
-Ieškau sesių ir broliuko
Striuko buko Bebenčiuko.
O karvutė graudžiai kalba:
-Eikš, mergele, į pagalbą!
Prižiaumojau žalio šieno,
Negaliu panešti pieno.
Melžia žaląją kvailutė.
-Mū! – dėkoja jai karvutė.
Paėjėjus dar galiuką,
Randa sesė kubiliuką.
Kubiliukas tešlą kelia:
-Kur eini, gera mergele?
-Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko bebenčiuko.
Duona rauda ir maldauja:
-Niekas pečiun neįšauja.
Pagailėjus jos, mergaitė
Tuoj rankoves pasiraitė
Ir pašovė ją į pečių.
Duona pukši: - Ačiū... ačiū...
Vos pakepus duoną rupią,
Ji priėjo sraunią upę.
Žiūri – lieptas netašytas,
Klumpių padais nudaužytas.
Ėmė lieptas jos maldauti:
-Šen, sesut, mane nuplauti!
Sesė daugel negalvojo
Ir lieptelį numazgojo.
Kiek paėjusi į šalį,
Randa krūmuose namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
-Ko čia vaikštai? – rūsčiai niurna
Sesei ragana pikčiurna.-
Eikš, man vandenio paduosi
Ir kaltūną pašukuosi!
Laumė snaudžia ir linguoja,
O kvailutė ją šukuoja
Ir dainuoja jai lopšinę
Apie klumpę geležinę...
Laumė klausės ir užsnūdo,
O kvailutė tuoj sujudo,
Greit atrišo laumės maišą
Ir įkišo šunį kvaišą.
Bėga sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Apsižergus ilgą šluotą,
Vejas ragana gauruota,
Ir lekuoja jos šuniukas,
Juoda juodas kaip angliukas.
Vos pribėgus lieptą klausia
Laumė ragana pikčiausia:
-Liepte, liepte, netašytas,
Klumpių padais nudaužytas,
Kur, sakyki, rąste bukas,
Trys sesutės ir broliukas?
-Nežinau, - lieptelis sako, -
Traukis, ragana, nuo tako.
Vos tik laumė kelia koją,
Lieptas stačias atsistoja:
-Nepraleisiu, storalūpe!
Laumė šlumši palei upę
Ir, suradus seklią brastą,
Greitai pūkšt į kitą kraštą.
Vos pribėgus duoną, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
-Tešla, tešla, užraugtoji,
Ir į krosnį pašautoji,
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
-Nežinau, - duonutė sako, -
Traukis, ragana, nuo tako!
Šoko laumė linkui šilo,
Kepalai kalnais iškilo.
Pasispjaudė laumė delnus
Ir pradėjo lipt į kalnus.
Visą naktį lipo lipo,
O iš ryto – šlumšt – nudribo.
Per tarpukalnes vingiuotas
Joja ragana ant šluotos
Ir, nujojus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
-Karve, karve neraliuota,
Išvanosiu tave šluota.
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
-Nežinau, - žaloji sako, -
Traukis, ragana, nuo tako,
Nes ant ragų pakratysiu
Ir bematant subadysiu!
Barška klumpės geležinės,
Taršos kudlos pakulinės,
Bėga ragana pašlaite
Ir užtinka obelaitę.
-Obelie rūgšti, laukine,
Tu rūgštesnė už rūgštynę,
Kur sestutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
Obelėlė laumei sako:
-Traukis, ragana, nuo tako.
Pro šakas tu nepralįsi,
Bebenčiuko nepavysi.
Obelis šakas supynė:
Kur žvelgi – šakų tankynė.
Kur pralįsti – laumė žiūri,
Lindo – nosį įsidūrė...
Nepralindo nė šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Bėga laumė į palaukę,
Ugi žiūri – valtis plaukia:
Valty sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
„Nepavysiu!” – nusigando
Ir, parpuolusi ant kranto,
Laumė ragana gauruota
Laka vandenį mauruotą...
Ir šuniuką lakti moko.
Lakė, lakė, kol susprogo.
Grįžo sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas,
Į trobelę savo seną
Ir lig šiol linksmai gyvena.
/K. Kubilinskas/
---------------------------------
KAS KUR GYVENA
Viską žino dėdė Justas:
oloje laputės būstas.
Turi būt ola ilga,
kad sutilptų uodega.
Miško vidury nuo seno
drevėje genys gyvena.
Kala per dienas snapu
kaip kokiu telegrafu.
Pats kaip grumstas vieversiukas
ir lizdelį dirvoj sukas.
O kai gieda vieversys-
danguje gyvena jis.
Dėdė Justas nemeluos:
kiškio namas - dobiluos.
Jis gyventų ir kopūstuos,
bet arti Margiuko būstas.
Bebrams upėj gan sunku
trobą ręsti iš šakų.
Kai pavargsta, bebrai prausias,
ir todėl jų švarios ausys.
Iš lentų sukals kiekvienas
inkilą linksmiems varnėnams.
Atsitūpę ant šakos,
mums varnėnai padėkos.
O ant kurmio Justas pyksta:
kurmrausiai kaip grybai dygsta!
Kurmis rausias... O man kas ?
Gal ir tunelį iškas?
Ežere gyvena šamas.
Nieks nežino, kur jo namas.
Ežero vanduo tamsus.
Ryja šamas ten visus.
Girių glūdumoj apuokas
čia lyg rauda, čia lyg juokias.
Ūbauja klaikiu balsu.
-Grįžkim, dėde, man baisu!
Kai tik būna geras oras,
ima tinklą verpti voras.
Tik tada jis pailsės,
kai pagaus penkias muses.
Ant žolyno žiogas tupi.
Jam namai visai nerūpi.
Tol jis gros, čyruos smuiku,
kol sulauks pirmų speigų!
Žiū, kaip skuba skruzdėlytės.
Joms nėra kada žvalgytis.
Jų ir namas be langų.
Vien tik durys. Patogu!
Dar keistesnis sraigės namas:
ir per siauras, ir per žemas.
Tartum kuprą amžinai
namą nešasi jinai.
Liūdna sraigei. Į namelį
net svečiai užeit negali.
Dėdė Justas čia ir baigė:
nenorėčiau būti sraigė!
/Algimantas Baltakis/
---------------------------------
PELYČIŲ UŽRAŠAI
Prasidėjo tai seniai, net neatmena vaikai.
Gal prieš dešimt, gal seniau susitiko du draugai.
Bučkis, kitas jau pora, meilė dega, akys žybsi...
Gandras lekia kuo skubiau. Oi kaip šypsos,
Oi kaip juokias, vystykluos pelytės juokias.
Nei mamytėms, nei tėveliams, nei močiutėms
Ar senialias neįdomios tos pelytės,
Tik mažytės tos akytės ir lupytės, ir rankytės,
Ir maži maži pirštukai, ant kojyčių batutukai.
Šypsos, juokias, pakutena ir meiliu žodžiu vadina.
Renka varda, supa, kelia ir galiausiai pavadina.
Mus mažoji karalaitė šiandien tapo Princesaite,
Ta mažutė mergužėlė, kur naktužėm bildinėja,
Kur kitiems miegot neduoda, kelia koją jau iš lopšio.
Stato viena, stato kitą, štai pirmieji mus žingsniukai,
Mato tėtis ir mama, oi kaip džiaugias, oi kaip juokias,
Mūs mažoji Princesaitė vieną rytą atsibudus
Tik pramerkus vieną akį, tik išaušus naujai dienai,
Tik prašvitus mus saulytei šaukia “mamą ir tėtuką”,
Oi kaip džiaugiasi visi, jau kaimynai ir tetulės,
Visas kiemas, pusė gatvės, oi kaip džiaugias,
Oi kaip švenčia, Princesaitė mūs prakalbo.
Mamą jau mama vadina, o tėtuką – tetuku.
Dar praeis keli meteliai sės ant dviračio panelė,
Susikrovus daiktelius, apkabinusi tėvus
Uždarys namų duris ir pasaulį aplankys.
Pamatys, kad gėlės žydi visiškai kitom splavom,
O dangus nevisad žydras, medžiai meta lapelius,
Saulė atskuba kas rytą, nors nekviečiam jos visai.
Dar praeis keli meteliai kol Princesė sužinos,
Kad žemelė apvali, kad saulutė tik žvaigždė,
O maži maži bateliai, kur mažoj mažoj dėžėl,
Laiko juos miela mamytė, tik piršteliui tebetinka.
Dar praeis keli meteliai, kol mažoji susivoks,
Ji jau mūsų karalienė, nėr mergytės, tik panelė,
Ta panelė karalienė, bučinių mūs savininkė
Ir didžioji atradėja bei pasaulio pažinėja,
Apkeliavusi šalis ir sugrįžus į namus.
Oi kaip džiaugias mamos, tėčiai ir seneliai,
Ir senelės, ir kaimynai, ir tetulės, bei pelytės mažulytės,
Tiek laikelio jos pamirštos,
Bet vis linksmos ir laimingos, grįžo į namus Princesė,
Šventė, šventė cypsi tyliai ...
Vos keliom dienom praėjus išlekia vėl Princesytė.
Džiaugsmo tiek visiems palikus sau ramia širdim vėl pučia.
Susitinka su draugais, susiranda ir naujų.
Akį merkia, bičkį duoda, vėl istorija išnaujo.
O seneliai ir kaimynai, dėdės tetos ir kiti,
Džiūgauja kiek beišmano, naujas gandras aplankys.
Tos pelytės nabagytės po stateliu paslapčiom
Stebi viską patilom, užsirašo, pasižymi
Ir po pečium lyg slaptom, tempia viską kas tamsoj.
Tupi pelės ant sietyno, žiūr berniukas mažiučiukas,
Ir kojytės, ir rankytes ir maži maži pirštukai...
Štai istorija išnaujo. Vėl pelyčių užrašyta.
Gal prates jos kada nors, o kol kas labos nakties.
---------------------------------------------------------
Šauni kompanija
Šauni kompanija – katė,
Šunelis mažas ir pelė
Susitarė - kai liausis lyti
Sau pramogų prasimanyti.
Katė kilminga, bet laisva,
Jos kilmę rodo uodega,
Nors ją vaikai dažnai kankino,
Tačiau ji savo vertę žino.
Šunelis – vieno kiemo sargas,
Jį visada lydėjo vargas,
Na, o pelė, kaip visos pelės-
Jai nesvarbu kur jos urvelis.
Šiaip jau, lig šiol gana dažnai
Daugiau gi priešai – nei draugai.
Tik nesiliaujantis lietus,
Juos suvedė tarsi draugus.
Pabodo alkana vaikystė
Tad laikas kartą ir išdrįsti
Surasti sau lovelį šiltą
Ir maisto dubenį pripiltą
Vos tik kailiukai jiems pradžiūs
Jie eis pas Ūlą į svečius
Ten vietos daug ir tėtis geras -
Labai retai ant Ūlos baras.
Naktelę vieną prakiurksos,
Gal gi neprisišauks bėdos.
O gal ir nebeišvarys.
Bestovinčių ties durimis.
Eis šuo pirmasis - jis čia vyras,
Garsiausiai loja, užsispyręs
Teeiną tiedvi iš paskos,
Jei kas kėsinsis, jis užstos.
Lietutis greitai liovės lyti,
-Jau metas,- ragina katytė.
Trijulė stoja į vorelę,
Ir prasibrauna pro tvorelę.
Kieme jau nieko nebėra
Visi viduj – o ten tvarka
Į kiemą durys uždarytos,
Bet tai negąsdina pelytės.
Jai durų niekur nereikėjo
Ji eidavo kur tik norėjo
Blogiau šuniukui su kate
Sunkiau bus rasti kur landa
Didesnė nei pelytės urvas
O po lietaus visur toks purvas
Surask, kad geras tokią naktį,
Kai netgi žvaigždės liovės degti.
Bet nėr bėdos be išeities.
Šunelis kiek anksčiau katės
Susiprotėjo, kad spraga
Galėtų būti paprasta.
Kai Ūla eis kieman lėlių
Surinkti smėly pamirštų,
Pro atidaromas duris
Jie ims ir nejučia įlis.
Pasišnekėję su kate,
Šiek tiek palaukė – ir tvarka.
Kol lėlytes krepšin sudėjus
Sugrįžo Ūla, jie suspėjo
Ne tik vidun patekt slapta,
Bet ir pelytę rasti čia.
Todėl nelaukdami nakties
Susitarė kas kam padės.
Smagiai krosnelėj spraga malkos,
Mama prie savo puodų tvarkos,
Bet štai prie kojų pamaži
Priglunda šiluma jauki.
Ir tylutėliai odą glosto
Lyg ašara per vėsų skruostą.
Gi žvilgt žemyn- o ten mažytė,
Lyg pūko kamuolys, katytė.
Mama jautri ir nesutriko,
Pamanė, kad kažkas paliko
Šį padarėlį be namų.
Ir tuoj pasiūlė pagardų.
Į dubenėlį pieno šlaką -
Juk alkana, tegul sau laka,
Vėliau dar ir žuvies įdės,
O ant grindų palas paties.
Kad pailsėtų, kad sušiltų,
Kad pasiliktų ir pamiltų.
Kad Ūla būtų ne viena
Gal ir gerai, kad ji jau čia.
Ramiai užbaigę ilgą dieną
Visi į patalą po vieną.
Tiktai katė, pelė ir šuo
Vėl susitiko, kai dubuo
Lig galo buvo išlaižytas,
O juk anie du - be kruopytės.
Ir prasidėjo velniava
Tikra katės nakties drama.
Šuo lyg pasiutęs ėmė loti,
Pelė krebždėti ir šėlioti,
Pakol pažadino visus,
Net tėvas suraukė ūsus.
Kas gi nutiko ramią naktį,
Kaip gi galėjo šuo patekti
Toks murzinas ir dar toks piktas
Iš kur, kieno, kodėl paliktas?
O šuo pamiršo, kad jis vyras
Ir vaiko katę užsispyręs,
Mat ji, užmiršusi bedalį,
Suėdė visą savo dalį.
Įpykę tėtis su mama
Išvijo šunį su kate
Į naktį alkaną ir šaltą,
Tad jeigu rasi kitą kartą
Šunelį besivaikant katę
Žinok jie ieško nepametę
Nei šeimininkų, nei namų
Tiesiog jie nedera kartu.
Kaip ir pelė, nors ir mažiukė
Bet jei urvelyje viečiukė
Kol nepagaus katė kokia.
Na, štai, ir pasaka baigta.
Katinėlis ir gaidelis
Katinėlis su gaidžiu statė namą po medžiu
Pasistatė ir gyvena, dun dun dun kažkas dundena.
Iš lovelės atsikėlęs, klausia rainas katinėlis:
-Kas ten beldžias į duris, gyvulėlis ar žvėris?
-Aš, laputė, dun dun dun, įsileiskite vidun.
Aš prie ežero pakrančių visą dieną laukiau ančių,
Šniukštinėjau, lekavau, nė vienos nepagavau...
Ir atsako katinėlis, rainą uodegą iškėlęs:
-Eik, lapute, eik, begėde, ko prie mūsų durų sėdi.
Tu Rainiuko neapgausi. tu gaidžiuko nepagausi.
Spruk į šalį. Spruk į šalį. Neįleisiu į namelį.
Lapė snapė nesuglumo, tik atsigulė už krūmo
Ir primerkus akį, laukia, o Rainys gaidžiukui kniaukia.
-Eisiu eisiu aš peliauti, sau mėsytės pasigauti...
Giedorėli, tu palauk, niekam durų neatšauk.
Ir išėjo katinėlis, rainą uodegą iškėlęs.
O laputė apsilaižė, pasipustė, pasikaišė
Ir lekuodama prislinko prie gaidelio giesmininko:
-Ei, gaideli pentinuotas, tu karoliais karoliuotas.
Už balselį šimtamylį net ir žmonės tave myli.
Ei gaideli, dun dun dun, įsileisk mane vidun.
-Kas ten beldžias, kas ten dunksi?
-Aš, gaideli raibaplunksni,
Aš esu raiba vištytė, moku slieką iškastyti.
Po kiemelį aš lakstau ir darželį tau kapstau.
O gaidelis šaukia jai:
-Kaip tu lapės nebijai?
Eik į vidų, eik greičiau,
Šiandien lapę aš mačiau.
Vos gaidys duris atvėrė, lapė snapė jį nutvėrė.
Dumia lapė per palaukę, o gaidelis graudžiai šaukia:
-Katinėli rainakėli, gelbėk gaidį giedorėlį.
Lapė snapė plunksnas peša, lapė snapė gaidį neša
Per aukštuosius kalnelius, per lygiuosius laukelius.
Per žaliąsias lankeles, per gūdžąsias gireles.
Vos rainiukas tai išgirdo, nuo kalnelio kūliais virto,
Lapę snapę pasigavo ir gaidžiuką išvadavo.
Kitąryt Rainiukas kniaukia:
-Eisiu eisiu į palaukę, bėgsiu lėksiu papeliauti,
Sau mėsytės pasigauti...
Giedorėli, tu palauk, niekam durų neatšauk.
Ir išėjo katinėlis, rainą uodegą iškėlęs.
O laputė ta begėdė, vėl prie gaidžio durų sėdi.
-Ei, gaideli pentinuotas, tu karoliais karoliuotas.
Už balselį šimtamylį net ir žmonės tave myli.
Ei gaideli, dun dun dun, įsileisk mane vidun.
-Kas ten beldžias, kas ten dunksi?
-Aš, gaideli raibaplunksni.
Aš skalikas, aš smarkus. Ieškau lapės po miškus.
-Oi, gerai, kad atėjai, kad nė lapės nebijai.
Eikš į vidų, eikš greičiau, nes laputės aš bijau.
Vos gaidys duris atvėrė, vėl laputė jį nutvėrė.
Vėl jįneša per palaukę, o gaidelis graudžiai šaukia:
-Katinėli rainakėli, dreba mano skiauterėlė.
Lapė snapė plunksnas peša, lapė snapė gaidį neša
Per aukštuosius kalnelius, per lygiuosius laukelius.
Per žaliąsias lankeles, per gūdžąsias gireles.
Vos rainiukas tai išgirdo, nuo kalnelio kūliais virto,
Bet kojelę užsigavo ir laputės nepagavo.
Eina katinas, raišuoja, lazdele pasiramščiuoja,
Ir užtinka jis pušyne lapės išraustą landynę.
Katinėlis žvilgt į vidų ir švelniu balsu pragydo:
-Vidury žalios giraitės šešios gražios laputaitės,
O gaidelis, o septintas prie girnelių prirakintas...
Šešios gražios laputaitės, dar gražesnės uodegaitės,
O senoji lapė snapė pyragėlį šiandien kepė.
Duok, lapute, duok, kūmute, pyragėlio nors riekutę.
Senė lapė olą šluoja:
-Kas ten suokia, kas dainuoja?-
Vos iškišo nosį savo, katinėlis ją pagavo.
Lapė snapė nepajuto, kaip į maišą ją įgrūdo.
O Rainys prie urvo laukia ir toliau dainelę traukia:
-Vidury žalios giraitės šešios gražios laputaitės,
O gaidelis, o septintas prie girnelių prirakintas...
Vos ti išlenda lapiukas, capt už nosies jį Rainiukas.
Kai visus maišan sukišo, maišą katinas užrišo,
Užsidėjo ant pečių, ir parėjo su gaidžiu.
Tie lapiukai jau garde - zoologijos sode.
Paprašykit savo tėtį, kad nuvestų pažiūrėti.
(K. Kubilinskas)
